Kodėl kainos tokios didelės?
Brangu. Neįperkama. Nesąmonė. Tokie vertinimai – vilniečių kasdienybė. Nuolat kalbama, kad produktų kainos Vilniuje – didelės. Brangstantis ar jau gerokai pabrangęs sviestas, didesnė mėgstamos kavos kaina, stambesnė degalinėje išleidžiama suma… Kodėl tos kainos nuolat primena, kad piniginė plona? Nejaugi sutaupymas – tik utopija? Nebūtinai: tėvai ieško, kur drabužiai berniukams ar mergaitėms optimaliau įkainoti; būsto remontą planuojantys žmonės dairosi, kur pigesnės namų apdailos prekės, norintys įsigyti naują televizorių žvalgosi akcijų, kurios nors kiek sumažintų sumą.
Kad ir kokios kartais nepatrauklios yra kainos, be maisto ar drabužių neišsiverčiama. Kartais kokia nors prekė imama sukandus dantis. Tarkim, tas pats maisto produktas prieš savaitę kainavo dešimčia procentų mažiau, o dabar jau išleidžiama didesnė suma. Visgi pirkėjai supranta, kad brangiau dažnai yra ir kokybiškiau. Puikus pavyzdys – avalynė. Batai už porą dešimčių eurų ir už kokius aštuoniasdešimt eurų gerokai skirsis. O pirmiausia dar reikės ne vieną turgaus prekystalį apžiūrėti, kol pavyks rasti tuos vos dvidešimt eurų kainuojančius batus…
Kaina – diskusijų objektas. Štai vieni drabužiai berniukams ar mergaitėms pigesni, o kiti brangesni. Atrodo, logiška rinktis pigesnius. Tačiau tik teoriškai. Iš tiesų atsižvelgiama į daugiau veiksnių, ne vien į kainą. Todėl piniginis skirtumas ne visada yra lemiamas kriterijus. Net jeigu atlyginimas nėra didelis, nusprendžiama įsigyti brangesnį daiktą. Ne todėl, kad jis stilingesnis, o todėl, kad medžiaga geresnė, vaikui patogiau.
Drabužiai vaikams – kiek idealistinis pavyzdys. Kokios tendencijos kitose srityse? Įdomu: mąstant pirkimo kryptimi ima aiškėti, kad net ir paprasti daiktai dažnai vertinami ne tik pagal skaičius. Štai parduotuvės lentynoje sudėti penkių rūšių vienkartiniai rankšluosčiai. Jei vieną kartą įsigyjate pigiausius, bet kokybė netenkina lūkesčių, kitą kartą jau renkatės brangesnį produktą.
Drabužiai berniukams kitokie, nei mergaičių rūbai. Nevienodos formos, spalvos. Tačiau įkainoti jie panašiai. Kita vertus, klaidinga nuostata, kad visose parduotuvėse kainos identiškos. Bene geriausias palyginimas – pirkimas internetu ir „senoviniu“ būdu. Kaip manote, kuris variantas reiškia galimybę pigiau apsipirkti? Jei esate ką nors užsisakę internetu, neabejotinai sutiksite, kad „senovinis“ būdas – ne pirmoje vietoje. Jis užleido pozicijas arba, kaip populiariai sakoma, tapo autsaideriu. Žinoma, nereikėtų nuvertinti gerų parduotuvių, puikiai veikiančių mieste ir siūlančių kokybiškus rūbus. Visgi dažnai sutinkama, kad vaikiškų drabužių pirkimas elektroninėse parduotuvėse yra galimybė sutaupyti. Bet ir čia esama išimčių. Ypač pabrėžtina, kad kai kurie pasiūlymai – tik dekoratyviai patrauklūs, o iš tikro siekiama apgauti, pasipelnyti.
Ar sunku susigaudyti, kur patikima, o kur verčiau nelįsti? Paprasčiausias metodas – pirmumo taisyklė. Galvoje turime ne Kelių eismo taisyklių punktą „Kliūtis iš dešinės“ ar kokius karališkus statusus. Pirmumas – tai paieškų sistemos rezultatai. Jeigu verslininkai siekia sėkmingai dirbti, tai negaili lėšų optimizacijos sprendimams. Darytina prielaida, jog aukščiau (pirmajame puslapyje) esančios parduotuvės stengiasi dėl klientų, yra pripažintos. Na, o dėl maksimalaus užtikrintumo verta paskaitinėti atsiliepimus. Tačiau tai – atskira tema, kur labai daug klaustukų – ne visada lengva atpažinti, ar virtualioje erdvėje rastas komentaras perteikia realybę, ar yra tarsi rinkodaros priemonė. Ar tokia rinkodara sąžininga? Hm…
Drabužiai berniukams gali būti pigūs ir kartu stilingi. Drabužiai mergaitėms – taip pat. O jeigu kainos atrodo netinkamos, duris praveria internetinės parduotuvės. Čia nemaža tikimybė rasti optimaliai įkainotų prekių.
Brangu. Neįperkama. Nesąmonė. Tokius vertinimus minėjome pradžioje. Ir tikrai pasitaiko situacijų, kai produktas sunkiai įperkamas ar išvis neįperkamas. Bet kodėl kainos linkusios priminti, kad matematikoje egzistuoja ne tik maži skaičiai? Ne viską lemia prekybininkų godumas, kaip kartais bandoma apibūdinti. Prekyba yra sudėtingas procesas. Kokiam nors daiktui pagaminti reikia išteklių, laiko, darbo jėgos. Vėliau transportuojama į kitą miestą ar net į kitą pasaulio pusę. Prekes parduoda parduotuvės. Jų išlaikymas (ypač Vilniuje) kainuoja. Viską sudėjus ir gaunami nekuklūs skaičiai. Bet neteigiame, kad kiekvienoje srityje kainos tobulos. Ne, taip nėra. O ir argumentacija ne visada įtikina. Štai brangstant degalams brangsta ir kiti dalykai, bet… degalams pingant priešingo efekto kažkodėl nelabai jaučiama.
Kai kurios išsakytos mintys gal skamba negatyviai, o kai kas leidžia suprasti, kad ne kiekvienas apsipirkimas toks jau brangus.
