Išsiruošėte ieškoti lobio? Be metalo ieškiklio neišsiversite!
Kiekvienas lobis turi savo trūkumą – visų pirma jį reikia surasti. Šis nedidelis trūkumas dažniausia viską ir lemia.
Vienas žmogus visą gyvenimą gali ieškoti lobio arba lobių, numirti taip nieko ir neradęs, suprasdamas, kokios bevaisės buvo jo pastangos. Kitam gali viso labo padėti metalo ieškiklis ir jau kitą dieną jis ras aukso puodą.
Iš tikrųjų rasti lobį nėra taip paprasta, bet galimybių yra. Dauguma mūsų protėvių, kaip rodo istorija, buvo ne tik prakutę, bet pakankamai taupūs ir atsargūs.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Abiejų tautų respublika ypač klestėjo XVI-XVIII amžiuose iki savo trečiojo padalijimo. Tačiau tuo metu ji patyrė ir daugybę užpuolimų: karai su Krymo chanatu, viską naikinantys Maskvos kunigaikštystės barbariški puolimai, švedų puldinėjimai. Tai vertė žmones savo turtą slėpti saugiose vietose. Vėlesniais laikais taip pat nestigo galimybių brangenybėms atsirasti po žeme. Kalbama, kad besitraukdama imperatoriaus Napoleono armija nespėjo išsivežti Rusijoje prigrobtų brangenybių ir jas kažkur užkasė. Mūsų žemė tikriausiai saugo dar nemažai neatrastų lobių. Tačiau reiktų suprasti, kad surasti lobį plikomis rankomis beveik neįmanoma. O naudojantis metalo ieškikliu tai pilnai įmanoma užduotis. Todėl vietoj to, kad aklai bet kur kasinėtumėte žemę, šį laiką verčiau skirti tinkamo metalo ieškiklio pirkimui.
Ką galima rasti išsiruošus į lobio paieškas?
Mūsų protėviai buvo žmonės protingi ir visokio šlamšto į žemę neužkasinėjo. Paprastai po žeme jie slėpdavo pinigus, sidabrą, jei turėdavo auksą, brangenybes, vienu žodžiu tai, ką vertėjo slėpti. Kas būdavo ne taip vertinga, palikdavo užkariautojams, kad šie ne taip stipriai pyktų dėl mažo grobio, nes per daug gudriems pralaimėjusiems tai galėdavo ir blogai baigtis. Nugalėtojai dažniausiai suprasdavo, kur šuo pakastas, tačiau kartais neturėdavo nei noro nei laiko ieškoti kur kas pakasta ir apsimesdavo, kad tiki šeimininku, kuris prisiekinėdavo, kad jis apšvarintas iki paskutinio siūlo galo. Iš kitos pusės užpuolikai irgi suprasdavo, kad gal dar ne paskutinį kartą čia lankosi.
Nesant patikimų būdų saugoti vertybėms, daržas už namo dažnai atstodavo seifą. Prasidėjus karui ar kitai suirutei, žmogus kartais spėdavo tik užkasti savo vertybes, o pats dažnai žūdavo, nusinešdamas į kapą ir savo paslaptį. Kiti, įvairių aplinkybių veikiami, išvažiuodavo į užsienį. Nusileidus geležinei uždangai, grįžti tapo per daug pavojinga, todėl dėl nelabai vertingų daiktų nevertėjo rizikuoti. Kai kurie savo užkastą lobį, kaip palikimą, palikdavo vaikams ar net vaikaičiams. Taip jie nušaudavo du zuikius: tokiu būdu rūpindavosi savo palikuonimis, o jei su tais pačiais palikuonimis susipykdavo, pastarieji amžiams prarasdavo ramybę, pamiršdami bet kokius šeimyninius konfliktus. Tik dažniausiai po senelio ar prosenelio mirties lobio taip ir nepavykdavo rasti.
Ieškote lobio? Mes jums padėsime.
Norintiems savo atostogas praleisti egzotiškai ieškant seniai pradingusių lobių, nusiminti neverta. Jei jums pavyks nusipirkti naują metalo ieškiklį, manykite, kad jau esate pusiaukelėje į sėkmę.
